VAT-CD-004

KOLEKCIJA "Lietuvių aktorių balsai" / II

RĖMĖJAI: Romualdas Urmilevičius, Romutis Paškauskas

2006-02-23 

Bernardinai.lt > Kompaktinė plokštelė Pauliaus Širvio lyrika „Tolimoji klajūno viltis“

Tai jau antrasis albumas iš kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ (pirmasis – Sauliaus Mykolaičio (1966-2006) „Nieko nepasakyta“ (2005). Albume „Tolimoji klajūno viltis“ skamba legendinio poeto Pauliaus Širvio meilės lyrika, prabylanti aktoriaus Petro Venslovos balsu, o savo kūrybos ir kompozitorių H. Arlen, J. Moody, B. Ram, R. Boerlin, N. Mūdraja, J. Burke, S. Rollins kūrinių temomis improvizuoja Pranciškus Narušis (klarnetas, saksofonas, birbynė), pritaria Rimantas Bagdonas (klavišiniai), Edmundas Federavičius (konga).

„Vieno aktoriaus teatro” (VAT) vadovas ir kolekcijos sumanytojas aktorius Sigutis Jačėnas šventai įsitikinęs literatūrinių skaitymų, įtaigios vieno aktoriaus teatro formos, gyvybingumu ir reikalingumu tiek atlikėjams-aktoriams-skaitovamas, tiek žiūrovams-klausytojams. Tai vienas iš nedaugelio saviraiškos būdų, suteikiančių galimybę betarpiškai, intymiai išgyventi, patirti katarsį poetinės metaforos akivaizdoje, visagalio ir pirmapradžio žodžio gimimo stebuklą „čia ir dabar”…

Planuojama, kad kolekciją sudarys 21 kompaktinė plokštelė, jei, žinoma, pavyks rasti rėmėjų, ir tokiu būdu įamžins amžių sandūroje kūrusių ir tebekuriančių žinomų įvairių kartų menininkų – aktorių, dainuojančių ir skaitančių lietuviškai – balsus, bei... pataikys į „tašką” ir suteiks tai, ko labiausiai mums trūksta.

O trūksta, labiausiai šiandien trūksta įsiklausymo, bendrystės jausmo, todėl taip svarbu ieškoti ir atrasti, kas mus dar vienija, apjungia, sutelkia. Gal tai ir yra didžioji kolekcijos atsiradimo priežastis, jos misija – burti, burtis ir dalintis su kitais savo atradimais ir praradimais – visa savo gyvenimiška patirtimi.

Skambėjimo trukmė 43 min.

„Poezija - visų pirma - svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas,

verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų… Viskas, kas žmogiška. Ir visa tai poetas pats turi pajusti, išgyventi. Poeto kūryba - daugiau ar mažiau - jo paties autobiografija“.

Paulius Širvys gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlio kaime prie Dusetų (Zarasų r.), mirė 1979 m. kovo 24 d. Vilniuje. 1940-1941 m. mokėsi Vilniaus karo mokykloje. Per Antrąjį pasaulinį karą – Raudonosios armijos karys. 1946-1962 m. dirbo rajoninių ir respublikinių laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1957 m. baigė M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. 1967-1969 m. dirbo Klaipėdos žvejų laivyne vairininku. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1947 m. Lyrikos rinkiniai: „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969), „Ilgesys ta giesmė“ (1972). Pagal jo eilėraščių tekstus kompozitoriai sukūrė nemažai dainų. Paulius Širvys parašė eilėraščių vaikams (rink. „Vyturėliai dainorėliai“, 1965). P. Širvio eilėraščių išleista rusų kalba.

Ryškiausia Pauliaus Širvio lyrikos tema – Antrojo pasaulinio karo įspūdžiai. Į šią temą poetas sudėjo savo asmenišką patirtį. Karą jis sutiko Raudonosios Armijos eilėse, būdamas Vilniaus karo mokyklos kursantas. Patyrė tragišką atsitraukimą, buvo atsidūręs fašistinėje karo belaisvių mirties stovykloje, iš kurios pabėgo; sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbams, iš ten bėgo tris kartus; kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis, dalyvavo mūšiuose Latvijos Kurše, buvo sužeistas. „Karas paliko užgijusias ir niekad negyjančias žaizdas“, - rašė jis autobiografijoje. Vėliau A. Baltakis Širvį pavadino poetu, nebegrįžusiu iš fronto. „Tarytum geraširdis, žaizdotas, bet meilės gyvenimui nepraradęs kareivis, jis taupiai rašė savo poeziją. Joje tik tai, kas reikalingiausia, - žemė, milinė, žvaigždelė virš galvos“, - apibūdino jį M. Sluckis.

Polemizuodamas su pompastišku karo temos sprendimu, Širvys skelbė pirmiausia kalbąs ne apie „vadus ir ordinus“, o apie „pilką, paprastą kareivį“. Kasdieniškos kario buities detalės, intymūs išgyvenimai suteikė Širvio eilėraščiams reto to laiko lyrikoje nuoširdumo, emocinio įtaigumo. Jie sustiprino lietuvių poezijoje mirties tragiką, žmogišką skausmą. Širvys kūrybiškai tęsė tautosakinės lietuvių lyrikos tradicijas. Jo eilėraščiai apie karą savo menine struktūra primena lietuvių liaudies karines istorines dainas. Kaip ir tautosakoje, didelis emocinis krūvis čia tenka peizažo detalėms, dažnai kontrastingai derinamoms su dramatiškais žmogaus išgyvenimais.

Kita būdinga Širvio tema – gimtojo kaimo motyvai. Gyvomis personifikacijomis, artimais liaudies kūrybai vaizdiniais poetas subtiliai atkuria lietuviškojo kaimo gamtovaizdį, graudulingus vaikystės prisiminimus. Širvio eilėraščius puošia rymančių beržų, liūdnai klykiančių Sartų ežero žuvėdrų įvaizdžiai. Jau pirmame rinkinyje „Žygio draugai“ (1954) parodęs savitą poetinį talentą, Širvys ryškesnės evoliucijos nepatyrė. Vėlesnėse knygose - „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961) – jo lyrika apsivalo nuo retorinio stiliaus apnašų, paviršutiniško buities stilizavimo, bet svarbiausias bruožais lieka nepakitusi.

Laisvesnėmis asociacijomis, pajungtomis vienai melodijos tėkmei, pasižymi eilėraščių ciklas „Ilgesys – ta giesmė“ (1957). Rinkinyje „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) poetas ekspresyviais gamtiniais įvaizdžiais perteikia nerimą, romantinį nesitaikymą su kasdienybe. Neišvengdama kartais ir romansui būdingo sentimentalumo, Širvio lyrika lietuvių poezijoje pratęsė liaudiško dainingo eilėraščio tradiciją. Už rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“ (1972) P. Širviui buvo paskirta 1973 m. LTSR valstybinė literatūros premija.