VAT-CD-003

 

KOLEKCIJA "Lietuvių aktorių balsai" / I

   
 

   

 

Gediminas Kajėnas: Kai nieko nesakant pasakoma daug...

Bernardinai.lt

2005-09-16

Sauliaus Mykolaičio dainų albumo „Nieko nepasakyta“ besiklausant

Taip jau nutiko, kad Lietuvoje žymiausi bardai – aktoriai, kuriems tiek grojimas gitara (ar kitu kokiu instrumentu), tiek tekstų „skaitymas“ – šiuo atveju pritariant muzikiniam instrumentui, yra jų pačių kuriamo monospektaklio dalis. Pasak gerai žinomo aktoriaus ir režisieriaus Sauliaus Mykolaičio, teatre daug kas gali tilpti ir šią savo mintį jis puikiai iliustravo visiškai neseniai Lietuvos publikai pristatęs debiutinį savo dainų albumą „Nieko nepasakyta“.

Nuoširdžiai pasakysiu – šis albumas, lyg gryno, tyro oro gurkšnis įstrigus penktadieniniame šou-popmuzikos kamštyje pamažu besiiriant namo, kai žinai, kad namai dar toli, o pasukti atgal, į šoną ar bet kuria kita kryptimi – neįmanoma. Ir dar gerai žinai, jog kitaip nė nebus, kad muzikinius diskus gausi tik kaip priedą prie ledų, muilo ar kitų naudingų-nenaudingų prekių ir nuo to, kad ir kaip gaila, ta muzika tikrai nepasikeis ir būsi priverstas ne tik penktadieniais, bet ir kiekvieną dieną strigti tame pačiame smarve pritvinkusiame kamštyje mėgindamas nusigauti namo, kur nieko nesakant pasakoma labai daug...

Visų devynių albume skambančių dainų muzikos autorius – S. Mykolaitis, tačiau muzikos aranžuotės, neskaitant vokalo partijų, kurias įdainavo pats autorius ir vienos dainos, atliktos Martyno Kuliavo. Šios aranžuotės pasižymi subtiliu minimalizmu, nors esant reikalui, pavyzdžiui, egzistenciniais sopuliais persunktoje dainoje „Užrakintas dangus“ nebijoma nei skardaus gitaros skambesio, aštrių improvizacijų, nei balso tembro artėjančio veik prie rėkimo ar žavingoje „Sudie“ – žaismės ir linksmumo.

Šis albumas pasižymi tekstų, muzikos bei atlikimo vienove, o tam reikia ne tik išmanymo, bet ir kūrybingumo, aktorystės, o ypač – draivo. Klausai šių dainų, ir net nekyla abejonių, kad žmogui išties pasiutiškai skauda arba jis apimtas aistros, kuri „neduoda nakčia sudėt akių“, arba kad jo meilė – ruduo, nebegelbsti kruvinomis dienomis. Dainoje „Matrica“ ši vienovė išreiškiama tiesiog derinant žodžių prasmes su intonacija bei muzikos augimu. Tačiau  visa tai tinka kiekvienai dainai, tik išraiškos jų visų skiriasi, o tai sukuria labai įvairaus, gerai „apdirbto“ albumo įspūdį. Rodos, S. Mykolaitis išties turi ką pasakyti ir, maža to, jis žino ką sako, o tai jau, drįstu teigti, dovana – atsakomybė žodžiui ar tiesiog sąžiningas ir atviras bendravimas su klausytoju.

Interviu, kuris neseniai buvo spausdintas „Bernardinai.lt“ S. Mykolaitis sakė: „Kalbant apie tekstus, aš manau, kur kas didesnis poveikis klausytojui yra tuomet, kai ne tik muzika, bet ir tekstas yra tavo paties. Kai tarp tavęs ir klausytojų yra gitara, kuria nemoki groti, Putino, Baltakio ar Parulskio tekstas, tuomet susidaro dar didesnis atstumas. Juk pirmiausia turi įveikti tekstą, kurį dabar rengiesi dainuoti, nes juk jį rašė žmogus krauju, o tau belieka arba jį pasisavinti, arba apsimesti, kad jį suvoki iki galo. Tačiau atstumas vis tiek tik didėja. Aš supratau, kad geriau tegu bus kad ir primityvesnis tekstas, bet mano paties. Tuomet nebelieka jokio atstumo, tu esi šalia. Tokia, mano supratimu, ir yra bardo esmė – ne kurti burbulų, o pačiam savo kailiu patyrus gyvenimą dainuoti apie tai“.

Iš devynių šiame albume skambančių dainų trys tekstai yra poetų (Viljamo Šekspyro, Arno Ališausko ir Alvydo Šlepiko), o visi kiti – S. Mykolaičio. Ir, o tai ypač džiugina, tie paties autoriaus tekstai nelabai daug kuo ir nusileidžia poetų eilėraščiams. Saulius Mykolaitis ne tik valdo žodį, bet yra ir jo valdomas, todėl tekstai pasipila gyvybe – „Užgesint kai ugnis apkabino žodžius / okupavo naktis išbučiavo medžius / tik bijok netikėk neklausyk naktimis / užsikimšus mintis savo mintis / tai ką šaukia širdis...“ („Matrica“).

Kiekviena iš jo atliekamų dainų turi savo nuotaiką, savo istoriją, kuri autoriui ėmus dainuoti yra suvaidinama, išpasakojama taip, tarytum dainos pabaiga būtų ir tos gyvenimo istorijos pabaiga.

S. Mykolaičio tekstų grožis - paradoksų žaismė, kurią, rodos, autorius yra ypač pamėgęs ir ja tiesiog palaimingai užsižaidžia. Tačiau šis užsižaidimas ne tik kad neįkyri, bet tekstams suteikia svorio – gali jų ne tik klausytis gražiai dainuojamų, bet ir mėginti įsiklausyti, kas jais pasakoma. O pasakoma, rodos, viskas ir kartu – visiškai nieko ir būtent čia slypi visas šio albumo grožis.

„Nieko nepasakyta“ – šis pavadinimas labai puikiai atrodytų kokios nors poezijos knygoje, bet taip, kaip jis suskamba šio albumo kontekste – tai jau stebuklas:

nieko nepasakyta viskas girdėt
kaip rūkas ar šildantis sniegas
nieko nepasakyta viskas yra
kaip būna tyla prikalbėta...

(„Nieko nepasakyta“)

Šis S. Mykolaičio albumas atvėrė naują ir unikalią kompaktinių plokštelių kolekciją – „Lietuvių aktorių balsai“. Pradžia – stulbinama savo netikėtumu ir gaiva. Visiems kitiems būsimiems šios kolekcijos autoriams reikės labai pasistengti norint lygiuotis su „pirmuoju blynu“. Tačiau ne ką lengviau bus ir pačiam S. Mykolaičiui. Jam teks jau grumtis su pačiu savimi. Bet tai, matyt, dar ateityje, o dabar: nieko nepasakyta užsimerk...