Gimiau
Rusijoje, augau Žemaitijoje, „išskridau” į Vilnių, „nutūpiau” Kaune.
Bet tai tik ... „persikėlimas iš vietos į vietą. Taip ir uodas skraido.” Dvasia (Tavo, Jūsų, mano...) dūsta
nuo vartotojiškos kasdienybės, nes Ji sutverta Aukštybei.
1974 m. perskaičiau R. Bacho
„Žuvėdrą” – nusinešė ir nebepaleido. Nors esu žvirblių – geriausiu
atveju – kregždžių giminės, kas uždraus fantazuoti, svajoti,
pasileisti Vaizduotės keliais, ilgėtis? Laisvas, drąsus, baltas paukštis –
mūsų Sielos simbolis. Ši istorija tapo mano (ir Jūsų)
giesme, malda, melodija, kuri niekada nenusibosta.
Linkiu šios istorijos klausytojams Laimingos Kelionės „...link Tolimųjų
Uolų”
Doloresa
Didžiausiu
impulsu improvizacijoms buvo ypatingas aktorės skaitymas.
Jos atsidavimas, susiliejimas su alegorijos idėja
–
amžinojo gėrio, tobulumo kasdienybėje
ilgesys, atjauta silpnesniajam
– suskambo
sieloje prasmingiausiu gyvenimo himnu! Džonatano monologai
–
tai atsakymai šiuolaikinei, vidinių
prieštaravimų draskomai visuomenei.
Saulius
