Bernardas Brazdžionis – vienas pačių iškiliausių nepriklausomybės metais susiformavusių lietuvių poetų. Priklausydamas neokatalikiškajam visuomenės ir literatūros sparnui, jis anksti patraukė skaitytojų dėmesį vizionieriška ir tragiška lyrika, kurioje bibliniai motyvai derinosi su modernizmu. Toje lyrikoje vyravo artėjančio karo, okupacijų ir tremties nuojauta. Okupacijų periodu Brazdžionis įgijo tautinio poeto statusą ir tapo beveik toks pat populiarus, kaip ankstesnėje epochoje buvo Maironis. Egzilėje Brazdžionio poezija pirmiausia vykdė socialinę funkciją, palaikydama lietuvių identitetą ir gindama Lietuvos bylą pasaulio akivaizdoje. Šiuo laikotarpiu Brazdžionis atsidūrė jaunesniųjų poetų šešėlyje. Tačiau geriausi jo eilėraščiai, rašyti tiek nepriklausomybės periodu, tiek ir vėliau, virto chrestomatiniais, o jų autorius pelnė lietuvių literatūros klasiko vardą.
Tomas Venclova: Lietuvių egzodo literatūra 1940 – 1990 / Čikaga, 1992 m.