mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliAI
Panaudota „Ugnies valdovų“ nuotrauka │ Laidos redaktorė ir vedėja Nijolė Jačėnienė
Radijo laidų ciklas BALTŲ GENAS – iš protėvių paveldėti lietuvių mitai, legendos, simboliai ir jų šiuolaikinė interpretacija.
Laidose dalyvauja įvairių sričių baltų kultūros, senovės lietuvių mitologijos, tradicinės liaudies kultūros specialistai, mokslininkai ir tyrėjai,
skamba fragmentai iš pašnekovų mokslinių darbų, mitai ir legendos. Baltai – indoeuropiečių tautos ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusios baltų kalbomis,
o „baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas G. H. F. Neselmanas (Nesselmann) 1845 metais. Šiuo metu pasaulyje gyvuoja tik dvi baltų tautos – lietuviai ir latviai.
Kitos baltų tautos ir gentys iki XIX a. susiliejo su lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etninėmis grupėmis, į lietuvių tautą įsiliejo
aukštaičių, sėlių, deinuvių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys. Senovės lietuvių mituose pasakojama apie pasaulio, dievų, žmonių, gyvybės ir mirties kilmę,
žvėrių, augalų atsiradimą. Juose pagrindžiama pasaulio tvarka, sąranga, ritualai, primenantys ir atkartojantys archetipinius pasaulio kūrimo vyksmus
per pagrindines metų šventes. Mitai buvo suvokiami kaip tikros istorijos, pateikdavusios gyvenimiškų situacijų sprendimo variantus,
o per mitinius vaizdinius ir simbolius – perteikdavusios savitą senųjų pasaulėjautą ir tikėjimą.
2016-05-21
Habil. dr. Nijolė Laurinkienė
(Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyr. mokslo darbuotoja):
„Jeigu pažvelgsime į mitą, kaip ta sąvoka formavosi ir kokia šios sąvokos reikšmė, tai žodis „mitas“
yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „mhytos“, kuris reiškia „žodis, sakmė, padavimas“.
Ir jau pati šio žodžio reikšmė sako, kad mitas kadaise buvo labai suaugęs su žodine liaudies kūryba.“
 
2016-05-28
‣ ŽALČIO, GYVATĖS ĮVAIZDŽIAI SENOJOJE BALTŲ KULTŪROJE
Habil. dr. Nijolė Laurinkienė: „Žalčio tema yra labai svarbi baltų mitologijoje.
Baltai pasižymėjo tuo, kad tikėjo gyvatę, o ypač žaltį, turint kažkokios nepaprastos maginės jėgos.“
 
2016-06-04
‣ SIMBOLIAI IR ARCHETIPAI
Doc. dr. Stanislovas Juknevičius
(Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas):
„Jeigu kalbėti apie bendražmogiškuosius archetipus, kurie dažniausiai vadinami literatūrinių herojų
(Edipo, Don Žuano, Don Kichoto) vardais, tai Lietuvoje didelį vaidmenį, manyčiau, vaidina
Onorė de Balzako romano personažo – tėvo Gorijo archetipas, besireiškiantis pasiaukojimu vaikų labui.“
 
2016-06-11
‣ ARCHETIPAI, BŪDINGI KOLEKTYVINEI LIETUVIŲ PASĄMONEI
Doc. dr. Stanislovas Juknevičius: „Pasąmonė visose kūrybos srityse reiškiasi per archetipus.
Jei Justino Marcinkevičiaus dramos – rekviem Lietuvai, tai Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ – rekviem lietuviui“.
 
2016-06-18
‣ MITŲ REIKŠMĖ FORMUOJANT TAPATUMUS
Doc. dr. Stanislovas Juknevičius: „Tapatybės matmenys – kalba, istorinė atmintis, dabartiniai papročiai ir tradicijos
bei tautai būdinga kolektyvinė pasąmonė – nulemia grupinės tapatybės formavimąsi ir sklaidą. (...)
tauta egzistuoja tol, kol egzistuoja jos būtį paaiškinantys, pateisinantys ir pagrindžiantys mitai.“
 
2016-06-25
Hum. m. dr. Dainius Razauskas
(Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas):
„Mitinis pasaulėvaizdis yra vienintelė galimybė žmogui patirti būtį. Kiek aš galiu spręsti iš palyginimų,
senovės lietuvių, baltų mitinis pasaulėvaizdis ne ką tesiskyrė nuo kitų tautų. Iš viso, turėdamas mintyje branduolinę esmę,
 o ne smulkmenas, pasakyčiau, kad pasaulyje tėra vienas mitinis pasaulėvaizdis, jokio kito nėra ir niekada nebuvo.“
 
2016-07-02
Hum. m. dr. Dainius Razauskas: „Visi dievai“ yra tikrasis žodžio „panteonas“ vertimas. (...)
XVI a. šaltiniai vardija tam tikrą sąrašą dievybių, kurias vadina „visais dievais“, bet jos akivaizdžiai nesudaro visų dievų,
kadangi tarp jų net Perkūnas nepaminėtas – mūsų vienas žymiausių dievų – ir daugybė kitų nepaminėta.
Tai reiškia, kad sąvoka „visi dievai“ buvo, bet sąrašo, kuris būtų tikslus ir apimtų visus dievus už tos sąvokos, niekada nebuvo.“
 
2016-07-09
Prof. dr. Rimantas Balsys
(Klaipėdos universitetas, Baltų filologijos katedra):
„XV–XVI amžių šaltiniuose fiksuojama dievų gausa. Gali būti, kad tai yra religijos nuosmukio rezultatas.
Kada nebeatliekami ritualai legaliai ir bendruomeniškai, tai kiekvienas kaimas, kiekviena gyvenvietė ima 
tuos ritualus atlikinėti savarankiškai, individualiai, ir, tokiu būdu, tie patys dievai gali įgauti skirtingus vardus.“
 
2016-07-16
Prof. dr. Rimantas Balsys: „Auka tai yra tai, kas pašvenčiama dievams arba mirusiems protėviams,
arba tai, kas pasidalinama su dievais arba mirusiais protėviais. Ir čia svarbus yra ne tik tas momentas,
kad mes prašome ar aukojame, bet tai yra tiesiog bendrystės dalykas arba bendravimas – mes esame, vadinasi,
to paties rato, mes esame viena šeima​: aš, ​dievas, miręs protėvis​, sudarome amžinąjį ratą, kuris sukasi ir suksis, ir sukosi.“
 
2016-07-23
Prof. habil. dr. Algirdas Girininkas
(Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas,
Istorijos ir archeologijos katedra, vyriausiasis mokslo darbuotojas): „Pirmasis žmogaus rankų dirbinys – kūjelis,
pagamintas iš Šiaurės elnio rago, arba mokslinėje literatūroje vadinamas „Liungbiu“ tipo dirbinys,
2015 m. aptiktas Šnaukštų karjere (Klaipėdos r.) ir datuotas 43–41 tūkstm. pr. Kr.,
rodo, kad Lietuvos teritorijoje žmonių gyventa vėlyvojo paleolito pradžioje,
 kai Europos teritorijoje dar galėjo gyventi Neandertalio žmonės.“
 
2016-07-30
Prof. habil. dr. Algirdas Girininkas: „Gyvybė ir mirtis yra nenutrūkstamas procesas tiek žmonių gyvenime, tiek gamtoje.
Jį atskirais priešistorės laikotarpiais žmonės įsivaizduodavo ir įprasmindavo skirtingai. Vienu svarbiausiu chtoniškojo pasaulio simboliu
buvo gyvatė-žaltys, jam priklausė ir aptikti žuvies atvaizdai; su gyvybės ir mirties simbolika reikėtų sieti ir gintaro dirbinius.
Kabučiai-amuletai, kurie vaizdavo vyrus, matyt, buvo protėvis – bendruomenės globėjas, kuris į pomirtinę kelionę
galėjo lydėti žymesnius bendruomenės žmones ir užtikrinti jo sėkmingą persikūnijimą arba atgimimą.“
2016-08-13
Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, prof. dr. Eugenijus Jovaiša
(Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas):
„Periodizavimo problema niekada nesibaigs. (...) Ne tik jos galiniai taškai keičiasi, bet
keičiasi ir atskirų laikotarpių supratimo ribos, vidinis pasiskirstymas. (...) Mano nuomonė yra labai griežta ir aiški –
reikia mūsų tautos ir praeities vystymąsi matyti per savo visuomenės raidos prizmę,
ir todėl polemizuoju su tais, kurie mano kitaip.“
 
2016-08-20
LMA tikrasis narys, prof. dr. Eugenijus Jovaiša: „Tautinių valstybių kūrimosi procesas palietė ne tik Pirėnus,
ne tik Vakarų Europą, bet buvo identiškas ir sinchroniškas mūsų [aisčių] gentyse.
Aisčiai niekada nebuvo „uždara erdvė“. Juk daugelį dalykų mes išmokome, ir iš mūsų išmoko.“
 
2016-08-27
Etnokosmologas, muziejininkas, prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas:
„...Kalbą sunaikink, ir bus sunaikintas senasis tikėjimas. (...) Du dalykai – tai Darna ir Skalsa.
Čia ne teiginiai, kaip elgtis arba ką daryti, bet vertybės, kurias nuolat reikia liudyti savo gyvenimu.“
 
2016-09-03
Etnokosmologas, muziejininkas, prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas:
„Šiandien archeoastronomijos mokslas įrodė, kad visos senosios šventyklos buvo ir observatorijos. (...)
Stebėjimus, laiko skaičiavimus, iš tikrųjų, prižiūrėjo žyniai. (...) Etnografiniai tyrimai, atliekami daugelį metų, parodo,
kad buvo žinota labai daug žvaigždynų, ir įvairių žvaigždynų: ir Šienpjoviai, ir Artojas, ir Jaučiai, ir Žirgas, ir Ožys, ir Jukštandis...“
 
2016-09-10
Prof. dr. Dalia Pakalniškienė
(Klaipėdos universitetas, Baltų filologijos katedra): „Vardas sako nepaprastai daug apie pasaulį,
istoriją, kiekvienos atskiros valstybės ir tautos istoriją. Ir apie mūsų savimonę, mūsų požiūrį, mūsų vertybes. (...)
Pasaulis pasidarė mažas, mes galime bet kur nukeliauti, mes galime pamatyti bet kurį pasaulio kampelį ir, natūralu, kad,
jeigu vardai gražiai skamba, mes juos ir pasiimame. (...) Tas mūsų lietuviškas vardynas lyg sluoksniuotas pyragas –
čia mūsų istorija, mūsų pasaulėjauta, vertybės ir mados.“
 
2016-09-17
‣ LIETUVYBĖS SIMBOLIAI IR JŲ ĮTAKA ŠIUOLAIKINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
Hum. m. dr. Vida Savoniakaitė
(Lietuvos istorijos institutas, vyresnioji mokslo darbuotoja, Etnologijos ir antropologijos skyriaus vedėja):
„Lietuvybės simboliai yra įvairių kultūros ženklų vienis, jie atspindi mūsų tautos savitumus. (...)
Norėčiau pabrėžti, kad lietuvybės simboliai siejasi su nacionalizmu, su tautiniais jausmais (...).
Jie daugeliu atveju konstruojami. (...) Simboliai ypatingai svarbūs žmonėms tam tikrais atgimimo laikotarpiais.“
 
2016-09-24
‣ LIETUVIŲ AUDINIAI: SIMBOLIAI IR SPALVOS
Hum. m. dr. Vida Savoniakaitė: „Senovėje sakydavo, kad „audiniai – tai moterų pinigai“ (...)
Iš tikrųjų audiniai parodo labai daug, kalba tiek apie visuomenės kultūrą, tiek apie visuomenės ekonomines galimybes.
Galiausiai, ir daugelį gyvenimo būdo, kasdienybės kodų galime išskaityti.“
 
2016-10-01
Hum. m. dr. Vykintas Vaitkevičius
(Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas):
„Šventviečių samprata bendrąja prasme lieka pastovi, ji paženklinta tam tikrais ženklais – dieviškais ženklais,
kurie mažų mažiausiai rodo, kad tai dieviška vieta. (...) Tose vietose patiriama laimė – didelė, begalinė.“
2016-10-08
Hum. m. dr. Vykintas Vaitkevičius: „Legendų kilmė, tų, kurios yra knygoje („Lietuva. 101 legendinė vieta“ – red.), gana skirtinga.
Vienos atsispiria į žinomus istorinius faktus, kitų kilmė yra pamiršti, atmesti arba į užmarštį jau patekę senoviniai papročiai (...).
Ir jau ta visiškai gilioji senoji mitologija,kur milžinai, laumės, Aušrinė, Perkūnas, Saulė, kur tikrosios istorijos nėra ir negali būti,
bet atsiremiame į mūsų senąją mitologiją, pasaulėžiūrą, kurioje visi tie dievai yra gyvi, veikiantys ir turi savo bruožus,
ir, kas mums šiuo atveju svarbiausia, yra joms skirtos, pašvęstos šventvietės.“
2016-10-15
‣ LAIMĖ KAIP... KEPURĖ
Hum. m. dr. Daiva Vaitkevičienė
(Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja):
„Deivė Laima arba laimės sąvoka siejasi su galva arba rankomis. (...) Žmonės, kurie susisieja apeiginiu būdu vieni su kitais,
yra laimingesni, nes jie dalinasi (...). Toks yra laimės principas, nes ji dalinama daugėja.“
 
2016-10-22
Hum. m. dr. Daiva Vaitkevičienė: „Galvojant apie dievybes, kurios susijusios su ugnimi,
mes būtinai turime kalbėti ir apie Saulę, kuri yra Dangaus ugnis, ir apie Žaibą, ir Aušrinę, bet
ryškiausiai ugnis matosi Saulės, Perkūno ir Gabijos, šitų trijų dievybių, paveiksluose. (...)
Ugnies ir vandens mitiniai deriniai – pirmiausia mane nustebino pats principas,
kad mitinėje vaizduotėje yra linkstama derinti priešpriešas. Tai yra keistas dalykas, tarsi akibrokštas. (...)
Manyčiau, kad tai atsiranda dėl to, kad tuomet sustiprinamas sakralumas,
nes suderinant priešpriešas galima išeiti į kitą lygmenį.“
 
2016-10-29
‣ GINTARO BERESNEVIČIAUS ATMINIMUI
Religijotyrininkas, etnologas, prozininkas, publicistas, eseistas Gintaras Beresnevičius (1961–2006)
išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių
baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių ir eseistinių straipsnių.
Socialinio gyvenimo apybraižose rašė apie dabar jau visų keikiamą monopolijų įsigalėjimą,
apie turtingų lietuvių aroganciją ir savo tautiečių išnaudojimą, apie globalizacijos iššūkius kraštui.
Įdomus ir jo ironiškas žvilgsnis į glamūrinių žurnalų spausdinamus poniučių nusikalbėjimus.
Bet dar svarbiau jam buvo pateikti mitologinius kristalus, mito vaizdinius kasdieniniame gyvenime.
Gintaras Beresnevičius neaiškiomis aplinkybėmis mirė 2006 m. rugpjūčio 6 d. naktį.
Vytautas Berenis. Tai, kas išlieka: „Senovės baltų kultūros“ tomas –
religijotyrininkui G. Beresnevičiui ir jo darbams prisiminti (2009) http://www.tekstai.lt/
2016-11-12
‣ APIE LIETUVIŲ KALBĄ IR... GARBĘ
Prof. dr. Irena Smetonienė
(Vilniaus universitetas, Lietuvių kalbos katedra): 
„Garbė – tai savivertės bei atsakomybės jausmas, kai žmogus jaučiasi įvertintas už savo gyvenimą,
nuveiktus darbus, ir geras vardas, pelnytas visuomenėje už gerus ir nesavanaudiškus darbus,
už dorą elgesį, dorą gyvenimą, aukštą moralę, už sąžiningumą, teisingumą, žodžio laikymąsi,
pagarbą kitiems ir rūpestį kitais, už pasiaukojimą tėvynei, idėjai, kitų žmonių gerovei, patriotizmą ir didvyriškumą.“
2016-11-19
Hum. m. dr. Marius Smetona
(Vilniaus universitetas, Filologijos fakulteto Skaitmeninės filologijos centro lektorius):
„Įdomus pastebėjimas: yra namų konceptas ir yra vandens. Namų konceptas turi visą mitologinę reikšmę išlaikęs,
o vandens – nieko nebeturi šiuolaikinio žmogaus mąstysenoje. (...) Kadangi mes ritualų nebeturime,
vandens nebegerbiame, jo nebesaugome, mes jį tik vartojam, jo mitologinio vaizdinio neišliko.“
2016-11-26
Etnologė, doktorantė Vita Džekčioriūtė-Medeišienė
(Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja):
„Grybai kartais tapatinami su žmonėmis. Įprastai tradiciniame pasaulėvaizdyje daugelis reiškinių mitologizuojami,
pasitelkiant analogijas. Ta pati situacija yra su grybais – būtent dėl tų analogijų, dėl panašumų jie gretinami su žmogumi.
Ir tas gretinimas geriausiai atsiskleidžia lietuvių liaudies mįslėse ir minklėse.“ (Ant kojytės kepurytė. Kas?)
 
2016-12-03
Etnologė, doktorantė Vita Džekčioriūtė-Medeišienė: 
„Varlės gyvenimo žmogaus kūne vaizdinys yra dvejopas, žinoma, susijęs su liaudies medicina – taip,
kaip tradicinėje kultūroje buvo įsivaizduojamas žmogaus kūnas ir kaip buvo aiškinami sutrikimai. Tai, pirmuoju atveju,
varlės pavidalo būtybė visą laiką tūno žmogaus pilve ir, pajudėjusi iš savo vietos, sukelia negalavimus. (...)
Antruoju atveju varlė į žmogaus kūną patenka iš išorės (...). Yra tokie išsireiškimai, kad „varlė lipa ant širdies“,
taip pat – sakmių. (...) O toks įvaizdis, varlės žmogaus kūne, yra vienas iš varlės kaip sveikatos
ir gyvybės šaltinio žmoguje įprasminimų tradicinėje pasaulėjautoje.“
 
2016-12-10
Prof. dr. Birutė Jasiūnaitė
(Vilniaus universitetas, Baltistikos katedra):
„Yra velnias su vardu ir pavarde – Pilypas Pabalinis. Ir visokių kitokių. (...)
Sakykime, pasakoje yra velnių karalius vardu senis Žilis Kalnis Kaulis, trigubas toksai vardas. (...)
Šitokie vardai vartojami, kad nereikėtų minėti tikrojo vardo. Tu paminėsi tikrąjį vardą, tu gali nukentėti.
Tai čia vadinamieji eufemistiniai vardai, tikrojo vardo savotiški pakaitalai.“
2016-12-17
Prof. dr. Birutė Jasiūnaitė: „Kiekvienas gyvas sutvėrimas,
o žmonių fantazija dažnai suteikia šitiems visokiems personažams ir žmogaus pavidalą, valgyti tai nori!
Viską jie valgo. Valgo jie duoną, valgo jie blynus, labai mėgsta košę, sriubą kartais. (...)
Kada pradeda dabar šnekėti, kad kugelis ir cepelinai yra lietuvių tautinė virtuvė, tai man juokas ima.“
 
2016-12-24
‣„Baltų kelias“ – baltų kultūros puoselėjimui ir išsaugojimui
Etnologė Rūta Stankuvienė
(Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė, projekto „Baltų kelias“ vadovė):
„Kultūros kelias yra paveldo ir turizmo kelias. (...) Kuriant tokį didžiulio masto projektą,
reikalaujantį ir didžiulės atsakomybės, pradžią gali matuoti, o pabaigos nesimato ir negali būti. (...)
Jeigu mes norime būti įtraukti į tarptautinių kultūros kelių programą,
kelias turės vingiuoti visose baltų gyventose teritorijose, šiandien tai yra penkios valstybės.“

     
 

2005-2015 M. ĮGYVENDINTI RADIJO IR TV PROJEKTAI