|
||
Teatro aikštė yra Klaipėdos miesto širdis. Tai labai mėgstama klaipėdiečių ir jų svečių susibūrimo vieta. Aikštė įrengta XIX a., bet pasakojama, kad jau XVII a. Teatro aikštėje įvairius vaidinimus rodydavo pravažiuojantys aktoriai. Tiksli pirmojo Klaipėdos teatro įkūrimo data nežinoma. 1818 m. į miestą atvyko vokietis Ulbrichas. Jam miško prekybos firma nemokamai leido naudotis vienu mediniu laikinu pastatu, kuriame jis įrengė 200 vietų salę ir atidarė teatrą. Pirklių Rupelio ir Voitkovičiaus iniciatyva įkurta akcininkų bendrovė įsigijo sklypą ir 1818 m. pabaigoje buvo baigtas statyti naujasis mūrinis teatras dabartinio teatro vietoje. 1854 m. mieste kilus gaisrui teatras sudegė. Teatro griuvėsius nupirko pirklys Masonas ir savo lėšomis ant senųjų pamatų 1857 m. pastatė naują pastatą, kurio bent jau trys fasadai tebestovi ir dabar, ir tai yra seniausias teatro pastatas Lietuvoje. XX a. pradžioje magistratas svarstė, kaip geriau panaudoti Teatro aikštę. Nutarta aikštės viduryje statyti fontaną ir aplink jį įrengti trikampį skverelį. Skverelio atsisakyta, bet fontanas, skirtas Klaipėdoje gimusio poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, poeto Simono Dacho (1605-1659 m.) atminimui, 1912 m. Teatro aikštėje buvo įrengtas. Simono Dacho fontanas buvo pastatytas iš visuomenės lėšų. Paminklui dosniai aukojo ir Klaipėdos krašto lietuviai. Tai buvo pirmas humanitarinio turinio memorialinis statinys šiame krašte. Skulptūra vaizduojanti jaunutę basą mergaitę – vieną iš poeto apdainuotų herojų – anksti mirusio kunigo iš Taravos gražiąją dukrą Anikę, kuri septyniolikos ištekėjo už vieno lietuvių raštijos pradininkų kunigo Johano Partacijaus. Kaip tik į šias jungtuves Karaliaučiaus Katedroje buvo pakviestas jau pagarsėjęs poetas ir būsimas Karaliaučiaus universiteto profesorius Simonas Dachau, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs Anikę. O ši (ne)laiminga meilė buvo įamžinta jo eilėraštyje „Taravos Anikė” (1636/1637), kuris paplito ir vėliau išgarsėjo kaip daina, kuri dainuojama ne tik Vokietijoje, bet ir Šveicarijoje, Austrijoje, dažnai ją galima išgirsti ir Teatro aikštėje, kai čia apsilanko turistai iš Vokietijos, o Miuncheno rotušės varpai dar ir šiandien skambina šią melodiją, primindami XVII amžių siekiančią meilės istoriją, kurią išblėsusio romantizmo laikais – verta prisiminti ir kitiems priminti. Jei dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatyta Anikės skulptūra nebūtų dingusi, 2017-aisiais galėtume minėti šimto penkierių metų sukaktį. Tačiau taip jau buvo lemta, kad šiandien matome tik kopiją, atkurtą pagal sprindžio dydžio originalią skulptūrėlę. Per Antrąjį pasaulinį karą Taravos Anikės skulptūra dingo. Teigiama, kad ji buvo vienintelė, atsukusi nugarą Adolfui Hitleriui, kalbėjusiam iš Teatro balkono 1939 metais... Hainco Radzivilo (Heinz Radziwill) iš Ofenbacho turistinis apsilankymas Klaipėdoje 1988-ųjų gegužę ir susitikimas su žurnalistu Antanu Stanevičiumi tapo lemtingu „apreiškimu” miestui, kurį galiausiai vainikavo laimingo talismano sugrąžinimas Klaipėdai. 1989-ųjų lapkričio 18-ąją Klaipėdos garbės piliečio Hainco Radzivilo pastangomis poetiškos meilės įkvėpta skulptūra buvo vėl iškilmingai atidengta Klaipėdos Teatro aikštėje. Radvilų pavardę paveldėję Heinzo tėvai prieškariu gyveno Ragainėje ir Tilžėje, o namie kalbėjo lietuviškai. Karas pakeitė daugybės žmonių, miestų ir valstybių likimus. Tačiau meilė grožiui ir ilgesys gimtinei turi neįtikėtinų galių įveikti neįmanomus sunkumus... Tai tik vienas iš Klaipėdos – 2017 metų Lietuvos kultūros sostinės – istorijos skaitinių, kurį išgirsite naujoje kassavaitinėje radijo pokalbių laidoje „Susitikimai Teatro aikštėje“. |
||
Klausyti
►
2017-06-24 /
Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos
direktorius prof. dr. Viktoras Senčila
Klausyti
►
2017-07-01 Aktorė
Virginija Kochanskytė
Klausyti
►
2017-08-12 / Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis ir
|
||
|
||
|